Lietuviškas kinas kvepiantis riešutais

Sveiki kinotekos skaitytojai ir kino iliuzijos ieškotojai,

Rašydamas šį laišką kino teatro projektorinėje užuodžiau „Riešutų duonos“ kvapą. Taip, mano kino juostos kvepia „Riešutų duona“. Užaugau aš, kino mechanikas Toto, be brangių kino bilietų, šiltų ir vėdinamų kino salių ir spragėsių, tik riešutais kvepėjo mūsų kino salės. Kodėl prisiminiau šiuos kvapus? Šį kartą rašau jums norėdamas priminti lietuviško, lyriško ir melancholiško kino istoriją, o ypatingai vieną filmą. Visai neseniai lietuvių kino legendų gretas apleido ir Ponas Kaminskas, Antanas Šurna. Todėl iš savo kino archyvų ištraukiau riešutais kvepiančią juostą.

Riešutų duona

„Riešutų duona“, tai 1978 metų lyrinė Arūno Žebriūno drama arba pirmoji lietuviška tragikomedija. Kažkodėl visi pamiršo kaip riešutais kvepia duona arba kaip ją iškepti. Ir aš kartais pavargstu nuo perdėtai Holivudinės produkcijos. Stebiu pro projektorinės langelį, kaip lietuvių kino kūrėjai kartoja tas pačias užsienietiškas istorijas ir klaidas. Bet pamiškite, visa tai kas tamsu, užuoskite tragikomiško dviejų kaimynų konflikto kvapą. Dega Kaminsko tvartas ir perkepta riešutų duona. Andrius Šatas renka metalo laužą ir ruošiasi tyčia nupirkti karvę Liukai.

Amžini ir mieli kaimynai Šatai ir Kaminskai pykstasi kaip lietuviški Kapulečiai ir Montekiai, tik duona čia kvepia riešutais ir balkonų beveik nėra. Jei pavargot nuo fantastinių kino premjerų, atsigaivinkite lietuviška klasika. „Ne visi norėjo lėtai numirti“. Kad ir kaip atrodytų, jog lietuviškame kine perdaug metaforų, tokios tyros ir jausmingos jaunos ir prarastos meilės istorijos, nemiršit niekada. „Riešutų duoną“ galime išsikepti ir šiandien, receptas visai paprastas.

"-Andriau, o tu žinai, man jų gaila.

-Visados jų reikia gailėtis, ką padarysi. Gal ir mes kada būsim seniai?

-Aš visai nenoriu pasenti, ir taip jau daug pasenau. "

Jei ir taip daug pasenote, atsigaivinkite riešutine duona ir Žebriūniška lyrika. Jei pavargstu keisti kino juostas, aš visados prisimenu vieną nuoširdų kvietimą į kiną:

"-Gal nueitumėt su manimi į kiną?

-Kodėl gi ne. Tik kad skrybėlė Antanai nenauja ir batų lakuotų nebeturi. Oi Antanai, Antanai, kur tu tiek metų buvai? Ėjai, ėjai..ir vis sakytum ratu, visados aplinkui..“

Gal ir folkloriniai tie lietuviški filmai, apie kaimą ir artojiškas problemas, bet ar namuose kepta riešutų duona nėra skanesnė? Užsikaičiu arbatą, kol kino projektorius suka tik pirmuosius, svetimo filmo, kadrus.

Visados su jumis kino mechanikas Toto,

Skalsios Jums riešutų duonos.